Raudondvario metraštininkas

Likimas lėmė, kad tolimais 1959 metais, kai ant pilies griuvėsių augo berželiai, ne savo valia atsidūriau Raudondvaryje, institute. Nuo to laiko (su 1967 – 1972  pertrauka), aš buvau gyvenvietės gyvenimo sūkuryje, aktyvus jo dalyvis. Ir net daugiau... Visus įvykius fiksavau, bet dalis mano archyvo nukentėjo per kanalizacijos avariją daugiabutyje. Negalvojau, kad tai gali praversti ateityje. O atsitiko taip, kad net pilies raktai pateko į mano rankas. Ir užklupo visuotinės kompiuterizacijos laikas, kai sugalvojau (su anūkų pagalba) mokytis. Pajutau, kad likau vienas paskutinių,  kompetentingų rašyti apie Raudondvarį ir jo praeitį. Daugelis jau Anapily, o aš lyg tyčia dar ne. Todėl paskubėjau įamžinti įvykius, kuriuos, kaip pastebėjau, kai kas dabar pradeda interpretuoti kaip į galvą ateina. Štai ir viskas. Manau, kad aš čia nesu koks nors kitoks, ir kiti mūsų raudondvariečiai būtų atlikę tą patį, jeigu jiems būtų susidarę analogiškos sąlygos. Jeigu likimas bus palankus, gal dar galėsiu ir Jums padėti – internetinė svetainė - tai gyvenvietės vizitinė kortelė.