• 1

    Raudondvario pilis

  • 2

    Raudondvario pilis

  • 3

    Oranžerija

  • 4

    Oranžerija

Nėra artimiausio renginio!
Nėra renginio atvaizdavimui

 

Fotografas - Giedrius iš Raudondvario

Visą kovo mėnesį Raudondvario kultūros centre vyko autorinė raudondvariečio Giedriaus Strumilos fotografijų paroda „Menas ten, kur jo nesitikėjau“. Išskirtinė paroda ne tik susilaukė miestelio gyventojų dėmesio, bet ir paskatino domėtis fotografo gyvenimu, būdu bei stiliumi.Turbūt daugelis Raudondvario miestelio gyventojų sutiktų, kad Giedrius yra vienas iš ryškiausių miestelio veidų, niekada neatsukantis nugaros bendruomenės reikalams, visada pasirengęs padėti.Tai žmogus, garsinantis savo kraštą ne tik patriotiška kariškio profesija, bet ir įgimtu hobiu – fotografija. 

Gimęs ir užaugęs Raudondvaryje, trijų vaikų tėvas, laimingai susituokęs, Giedrius didžiąją gyvenimo dalį nuolat mynė Raudondvario kelius ir takelius, o dabar jau yra įsitikinęs – esąs tikras savo krašto patriotas. „Be galo džiaugiuosi, kad gyvenu Raudondvaryje. Džiaugiuosi vis gražėjančiu ir vis labiau puoselėjamu gimtu miesteliu, smagu, kad žmonių savimonė su kiekvienais metais tampa brandesnė, kad žmonės buriasi bendriems tikslams, kad tvarko ne tik savo kiemą, bet ir viešas erdves, kad moka džiaugtis net tik savo šeimos, bet ir bendruomenės pasiekimais, kad nelieka abejingi kaimyno nelaimei, kad sveikinasi ir šypsosi. Didžiuojuosi Raudondvario miesteliu ir jo aktyvia bendruomene, ir už jokius pinigus nepalikčiau šio „kaimuko“ - tvirtina jis. 

Pirmoje autorinėje parodoje fotografas pabandė atskleisti savo profesiją kitu kampu, parodyti kitokias kariuomenės spalvas ir veidus tų žmonių, kurių dėka galime jaustis saugūs ir mėgautis didžiausiu žmogaus turtu - laisve. Suprantama, kad kariuomenė nėra ta vieta, kur renkasi menininkai, pagal žmogaus filosofiją ten meno nėra.

Galerijoje dominuoja nuotraukos iš kariuomenėje vykstančių pratybų. Sustojusio pailsėti kareivio veidas, ginklas ar bet koks karo elementas vaizduoja tam tikrą emociją, kompoziciją, ir tai yra menas. Rutininiai darbai, pratybos eiliniam žmogui ir liks tik pratybomis, tačiau fotografas sugebėjo tai perteikti meniškai, metaforiškai. 

Aukštąji Karo akademijos išsilavinimą turintis, bei dabar užimantis personalo viršininko pareigas Juozo Vitkaus inžinerijos batalione, Giedrius jau nuo pat vaikystės buvo įkvėptas fotografuoti. Tačiau, pasak jo, karininko kelias be galo varžė jo viduje esančią menininko gyslelę.

Dominykas Krimisieras: Papasakokite apie save, koks jūs?

Giedrius Strumila: Esu punktualus – romantikas, azartiškas – sportininkas, griežtas – tėtis, svajingas - menininkas. Manyje susipina ir nuolatos kovoja dvi asmenybės, racionalumas – griežtumas, tam tikri gyvenimo rėmai ir visiška minčių laisvė ir polėkis. Mano darbe (kariškio), kuriame yra labai aiškiai išbrėžtos taisykles, algoritmai fantazijų nėra, ten jos ir nereikia. Tačiau nuo tų suvaržymų aš kai kada pavargstu, todėl man reikia kažkaip atsipalaiduoti, turbūt kaip ir kiekvienam žmogui. Todėl kai aš tapau (tiesa pasakius tai darau labai retai) ir fotografuoju (visą laisvą laiką) - aš ilsiuosi ir atsipalaiduoju dvasiškai.

Džiaugiuosi, kad vaikystėje teko lankyti dailės mokyklą, nes manau, kad tapybos-piešimo pagrindai fotografijoje yra būtini, jie lengviau padeda suvokti erdves, šviesą, proporcijas, spalvas, todėl šie mano pomėgiai vienas kitą papildo. Fotografijos „gimimo“ procese mane labiausiai „kabina“ kai ruošiuosi fotosesijai, kai sutinki fotografuojamą žmogų, kai su juo užmezgi pirmą kontaktą, kai matai jo jaudinimąsi prieš kamerą, kai pats „stresuoji“ dėl galimos nesėkmės, kai tu gauni adrenalino, bet tai „veža“, nes tu esi visas veiksme, kūryboje, kai kada net nesvarbus galutinis rezultatas, tu mėgaujiesi procesu ir laisve kurti.

Tokios mano fotosesijos kaip „šokis miltuose“ po kurios reikėjo valyti visą Raudondvario kultūros centrą arba „medaus fotosesija“, kurios metu buvo sunaudota 6 kibirai medaus, tu atsisėdi ir valandą negali pakilti iš savo vietos, nes visą kūną užplūsta begalinis nuovargis ir atsipalaidavimas.Tokie projektai yra tai, dėl ko tu nori fotografuoti. Aš taip galiu išlaisvinti savo fantazijas, atsipalaiduoti bei pamiršti visas susikaupusias problemas. O kad mano gyvenimo filosofija ir požiūris yra dvejopas, kupinas kraštutinumų, manau tai yra gerai, niekada nenorėjau būti „statistinis vienetas“.

Kas Jus įkvėpė fotografuoti?

- Mane įkvėpė saviraiškos trūkumas, prigimtis, norėjosi būti kuo arčiau žmonių, kurie kuria meną, pažinti jų kultūrą, gyvenimą ir iš dalies tokiu tapti... Manau, bet kuriam žmogui yra svarbiausia saviraiška ir savirealizacija, nes uždirbami pinigai dirbant ne sau nėra tokie svarbūs kaip darbas, kurį tu myli ir kuris atskleidžia tavo asmenybę. 

Ką patartumėte pradedančiajam fotografui?

- Fotografuoti. Mėgautis. Fotografija turi būti aistra, savęs ieškojimas ir atradimas. Fotografai nuo paprasto žmogaus skiriasi tuo, kad fotografas mato žymiai daugiau, į aplinką jie žvelgia kitomis akimis. Fotografijos pradžiai nereikia brangios aparatūros. Tiesiog reikia fotografuoti, analizuoti savo darbus ir ieškoti būdų tobulėjimui. Be abejo,svarbu sekti gerus pavyzdžius, turėti savo idealus.

Kaip tapti geru fotografu?

- Kai tapsiu - parašysiu knygą (juokiasi).

Fotografija jums – hobis ar darbas?

- Fotografija man niekada nebus darbas. Kažkas yra pasakęs „paversk savo hobį darbu ir tau niekada nereikės dirbti“.

Apie fotografiją smulkiau. Kada susidomėjote?

- Na, visiškai mėgėjiškai, „vaikiškai“ fotografuoju nuo vaikystės. Žinoma, buvo momentai, kada fotografavau daugiau ar mažiau, bet vienaip ar kitaip fotografijos niekada neapleidau. O labiausiai mane sukrėtė (gerąja prasme) ir pastūmėjo į fotografiją mano draugė, o šiuo metu ir gerai žinoma Lietuvos fotografė – Svetlana Batura, kuri tam tikru gyvenimo etapu metė savo gerą darbą ir pradėjo fotografuoti. Per keletą metų ji tapo žinoma fotografijos meistre ir ne tik Lietuvoje. Jos ryžtingumas, drąsa viską mesti ir pasinerti į fotografiją mane labai įkvėpė. 

Ar vis dar įdomu?

- Be abejo, kiekviena fotosesija – naujas iššūkis, nauja gyvenimiška patirtis. Fotografas ne tik dailininkas, stilistas, apšvietėjas, „linksmintojas“, bet ir psichologas. Nežinau kaip gali toks pomėgis nusibosti? Tikrai dar nepasisotinau, aš dar nesijaučiu meistras, o kol mokausi, tol ir mėgaujuosi. Žinau, kur reikia tobulėti, mokytis, tą stengiuosi daryti ir dar ne vienerius metus tai darysiu. Ir apskritai fotografijoje nėra ribų, kada tu gali sustoti ir pasakyti „viską moku“, „viską žinau“. Tobulėjimui ribų nėra. 

Kada ir kodėl renkatės juoda/balta spalvas? O gal nesirenkate?

- Renkuosi. Yra dvi priežastys, pirmoji – juoda balta spalvos suteikia nuotraukai solidumo, tai yra klasika. Antroji priežastis, kai reikia paslėpti „rėkiančias“ spalvas, kurios iškrenta iš kompozicijos. 

Ar nuotraukos nesikartoja?

- Ne, tačiau, jeigu kada nors „pagaunu“ kažką „nepakartojamo“, nori nenori, vis bandai tą kompoziciją pakartoti ir pasimėgauti ta sėkme. Tačiau nuotraukos yra nepakartojamos, o kažką užfiksuoti dar kartą taip pat yra neįmanoma. 

Kokie ateities planai, norai, siekiai?

- Didžiausias siekis – išmokti fotografuoti taip, kad galėčiau save vadinti fotografijos „guru“ (juokiasi). Mano, kaip fotografo vizija  - autorinė paroda M.Žilinsko galerijoje, fotomeninko vardas. Manau tiek įgyvendinęs galėčiau sakyti, kad į rankas fotoaparatą paėmiau ne be reikalo.  

Pagrindinis motyvacijos šaltinis?

 - Kai sutvarkius nuotrauką žvelgiu į ją ir viduje pajuntu drugelių sparnų plevėsavimą. Ir aišku geras žodis iš tų, kurie mato mano nuotraukas. 

Ką jums reiškia jūsų pirma asmeninė paroda?

- Pirmiausia didelį džiaugsmą, todėl, kad tai yra „pirmas blynas“ ir dar vienas žingsnis savo vizijos link. Be abejo, esu pakankamai savikritiškas šiai parodai... Žinoma džiugu, kad tai yra pirmas kartas, viskas buvo nauja, tarkime, nuotraukų atrinkimas, spausdinimas, paruošimas ekspozicijai. Noriu nuoširdžiai padėkoti Raudondvario kultūros centro direktorei Jolantai už suteiktą erdvę ir pagalbą organizuojant parodą. Viliuosi, kad čia tik pirmas mano vaisius, kurių ateityje pamatysite daugiau ir vis geresnių (juokiasi). O tau, Dominykai, ačiū už įdomius klausimus. 

Ačiū už pokalbį.

 

Dominykas Krimisieras

Raudondvario Žurnalistikos studija, 2016 m.

Giedriaus Strumilos nuotraukos 

 

Komentuoti


Apsaugos kodas
Atnaujinti

Search

This website uses cookies to manage authentication, navigation, and other functions. By using our website, you agree that we can place these types of cookies on your device.

View e-Privacy Directive Documents

You have declined cookies. This decision can be reversed.

You have allowed cookies to be placed on your computer. This decision can be reversed.

f
Copyright © 2017 raudondvaris.lt - xs web design